Čia gyveno Žemaitė

Neatsimenu ar rašiau, kaip mėgstu rudenį… Jeigu nerašiau tai keista, nes rudenį aš mėgstu. Na žinot: šalnos, rūkai, vortinkliai, spalvoti medžių lapai… Aišku yra ir minusų: bulviakasis, mokykla, šlapios kojos.  Mokyklos nemėgau. Ir į mokyklos laikus jokiu būdu sugrįžt nenorėčiau. Užtat universitetą mėgstu. Beveik. Čia nereikia kiekvieną dieną pasirodyt ir dešimtukų lengva ranka (beveik) niekas nemėto. Užtat lengviau išmeta iš pačio universiteto. Smagu savotiškai.

Šilčiausias rudens prisiminimas:

Saulėta miesto aikštė. Žvarbus vėjas. Suoliukas. Rudas ilgas paltukas. Šąlančiose rankose kažkokia mokyklinė literatūros knygutė. Knygutėje Šekspyro kūrinių santrumpos… Ir viskas.

Šitą prisimenu kiekvienais metais rudenėjant. Bent šis tas pastovaus.

foto iš nugooglinta

Tokia nuotaika, kad norisi papletkint… Aš visada maniau, kad nesu iš tų kurios apkalba visus iš eilės. Kol man vieną kartą to nepasakė tenka pripažint, kad priklausau grupei žmonių neturinčių įdomaus asmeninio gyvenimo arba visai be jo. Bet užtat kaip praskaidrina gyvenimą tos paskalos… Įsivaizduok, kaip malonu apšnekėti gražuole klasiokę, kuri per pastaruosius metus išstorėjo iki begalybės, arba kaimynę susiradusią debilą berną į kurį mes, protingos ir žavingos, net nežiūtėtume, ar paną iš gatvės kuri užsidėjo palaidinę, bet pamiršo kelnes ir dabar atrodo kaip be 5 min kekšė. Blemba, koks savivertės pakėlimas, geriausia psicho (ar kokia ten) terapija, energijos užtaisas iki vakaro… kol grįši namo ir bandysi pratempti eilinį nuobodų vakarą su kompu ir alaus buteliu šalia… Na gerai, alus merginoms netinka, juolab iš butelio. Jautresniems vyriškos lyties atstovams tai gali sukelti net šleikštulį, tad apsimeskim, kad su taure vyno šalia. Esmė, kad NUOBODU. O papletint įdomu  :D

Norėčiau dabar vakaro su vynu, cigaretėm, alyvuogėm, sėdėjimu ant žemės tarp pagalvių ir pletkinimu, net apie tuos kurių niekad gyvenime nemačiau. Aišku lėkšta, netgi tuštutiška (gražiai skamba) ir visiškai ne inteligentiška. Bet šiuo metu nepridiskutuosiu valandom aš apie kokį Škėmą (kurio po mokyklos baigimo taip ir nesugebėjau perskaityt, nors norėjau.. ir tebenoriu, tik gal per mažai ) ar Lietuvos politikos naujienas (šiuo metu mėgstamiausia naujienų puslapių skiltis yra kriminalai). Ech, kur ritasi pasaulis… Po truputį rūdijam t.y. degraduojam.

Nemėgstu kai sako: “Aš maniau, kad taip bus geriau”… Nes dažniausia ši frazė eina po sumeluotų kilometrų. Mažiau ar daugiau… Ir reiškia “Būtent Man taip buvo geriau/patogiau”.  Nors egoizmas man kur kas labiau priimtinesnis nei altruizmas. Va tai tau.

Ir jeigu atrodo, kad stovi vietoje, Zenono Elėjiečio paradoksas:

• Dichotomija. Kai daiktas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, pirmiausia jis turi įveikti pusę to kelio, paskui pusę likusios jo dalies, paskui pusę likučio ir taip iki begalybės. Kad ir koks trumpas būtų tas kelias, jis visada privalo įveikti begalinį skaičių atkarpų, o per baigtinę laiko trukmę šito padaryti neįmanoma, vadinasi, judėjimas yra negalimas.

Aną dieną važiuoja Ingru maršrutu Pašilės g. - Dainavos poliklinika ( nemaišom su Pašilės g. - Urmo bazės). Įlipa du berniukai, kaip ir pridera, sportininkai iš kauno.

Pokalbis:

I dalis - mistika:

Sportininkas Nr. 1 pasakoja, kad sapnavo visokias nesąmones, drakonus ir pan. Antras nusistebi nes ir jis drakonus sapnavo. Nr. 1 sako, kad čia gal dėl mėnulio. Nr. 2 mano, kad čia kažkoks ženklas… Ingru pagalvoja apie bobutes iš rajono.

II dalis - svajonės/planai:

Sportininkai planuoja kaip emigruos į Angliją. Optimistai. Jie greitai susiras darbus, tada pasikvies kas brolį, kas mergą  ir abu bendrų draugių. Aišku butas lievas, ten pasitvarkyt reikia, bet kai susiras darbus į geresnį persikels. Ingru mąsto, kad ir jai darbo reikia, tik lietuvoj ir tarp sportininkų.

III dalis - realybė:

Sportininkas Nr. 2 pasakoja, kaip jo draugelis jam pasakojo  kur papraščiau parduotuves apiplėšitėt ir kad jis jau būtų galėjęs savo parduotuve iš pavogtų daiktų atidaryt. Bet sportininkas Nr. 2 ne vogt o dirbi vyksta ten. Nors, jeigu ką, žino kam krepšius iškloti folija reikia. Ingru pamąsto apie kokia ji realistė/pesimistė ir išlipa.

Tolerancija (lot tolerantia – kantrybė, ištvermė) - priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas, pakanta.

Dabar skanduojama:

-Būkim tolerantiški visame kame:  vieni kitiems, gėjams, žydams, mokiniai  mokiniams, t.t. ir pan.

Todėl toliaruojame: pedofilus, mokinių patyčias, visokius silikonus, E621, vagis vidury dienos apiplėšinėjančius statybvietes, girtus piliečius trūlikuose.

Ir galiausia buitinė tolerancija - iki užsi_3,14_simo.

Tiesiog užsinorėjau. Galbūt tai ir yra pabaiga.  Nors už plotą susimokėjus dar pusmečiui tad visko gali būt

(Irgi iš pakankamai senai rašytų. Ko tik “nepribanalinam” šaltais vakarais Šiek tie praredaguota ir “pagardinta” šiandiena)

Norėčiau nulaižyti uogienę nuo Tavo lūpų. Lėtai. Nuo vieno kraščiuko iki kito, šiek tiek grybštelnant dantimis. Saldu. Jaučiamas gvazdikėlių prieskonis. Toks lengvas lengvas lyg užmerkdamas akis blakstienom kliudytum kito skruostą.

Gaila, kad jausmų negalima konservuoti taip kaip uogų, agurkėlių, krapų ar pomidorų. Butų smagu kokį nuobodų vakarą iš stiklainiuko „paskanauti“ laimėtų rungtynių, dovanų gavimo ar senai nematyto, bet širdžiai mielo žmogo sutikimo džiaugsmų uogienių… O tada kai jautiesi apleistas ir nemylimas, pasimėgauti ankstyvų bučinių virpulio drebučiais, marinuota ryto nuotaika, užšaldytu bučiniu į kaktą (aišku prieš tai pašildytu mikrobangėje)…

Arba galėčiau parduoti šiek tiek liūdnesnio likimo žemės gyventojams kokių nors raugintų sėkmingų sandorių, programavimo egzamino devyneto ar kitokių (žmogiškesnių) džiaugsmų (Kosmetikai užsidirbt juk reikia. Vardan gražesnio pasaulio.).

Gaila - negalima.( Nors… Yra daug knygų prirašyta apie tai kaip pasiekti ko nori. Tik pirk ir laikyk lentynoj.).

Bet tikrai ateitų tokia diena kai visus stiklainius išdaužytume, šaldytuvus iškratytume. Ir liktume be nieko. Nes nutinka taip, kad geriau būtum niekada neturėjęs negu turėjęs kada nors (Čia ginčytina. Dabar jau labai.).

Kartais man atrodo, kad ne jaučiu o imituoju emocijas. Dabar reikėtų šypsotis – šypsomės, juoktis – juokiamės, dabar reikia būt piktai ir rūsčiai – pavyko.

Aš

Aš bijau būti už 99 kilometrų, nes žinau, kad pamiršiu. O pamiršus bus viskas gerai. Paprasta. Ir aš išvažiavau už 99 kilometrų. Ir gerai nebuvo.

Mes

Mes svajodavom būti kirpėjom, aktorėm, dainininkėm, mokytojom kai užaugsim. O gal nesvajodavom? Aš neprisimenu. Aš net nežinau ar mes buvom MES.

Tu

Tu visada turėjai tai kas gražiau, geriau ir pan.. Šiandien aš nieko apie tave negirdžiu. Tikriausia tavęs net nebuvo.

Jie

Jiems būdavo linksma. Jie žaisdavo krepšinį, futbolą, aukščiau žemės, slėpynes. Šiandien tikriausia vienas kito ne(at)pažintų ir nepasisveikintų.

Jos

Jos buvo labiau subrendę, patrauklesnės, seksualesnės. Jos nestudijuoja mūsų universitetuose, bet jų mažytės gyvos lėlytės žaviom mirksinčiom akutėm galbūt dirbs tavo vadovaujamoje firmoje aptarnaujančiu personalu.

p.s.1. kokio gero pusmečio rašliava. Kažkaip dabar susimąsčiau apie savo pasikėlimą 

p.s.2. kai nieko neturi ir nesugebi visada yra paint’as

Nesenai vienam socialiniam tinkle užkliuvo mintis “Po mėšlavežio visi vaikai važinėjosi šūdiname vežime - juokėsi, krykštavo, senelis girtas sukapojo močiutę, po to įvedė internetą”. Smagi mintis. Na gerai gal ir nelabai smagi, bet kaip iš atviruko apie kaimo gyvenimą. Gal ir čia šiek tiek perdedu. Tikriausia ne apie kasdieninį gyvenimą čia mintis, nes mėšlo kasdien neveža, interneto neįvedinėja… Na o senelis močiutes irgi tikriausia nesukapoja, na gal truputį pridaužo… profilaktiškai. Bet kaip sako senas geras lietuvių liaudies posakis “Jeigu muša - vadinasi myli”,kuris, spėju, buvo sugalvotas kokio nors tipiško (irgi kaip iš atviruko) prieš kelis amžius (arba keliasdešimt metų) gyvenusio sveiko, augaloto, stipraus vienu žodžiu -TIKRO VYRO. Tokių šiandien irgi yra (netikėtai). Dažniausia juos galima sutikti kur nors pigesniam bare, kaimo parduotuvėj, “taške” ar šiaip patvorį su alaus bambaliu, aktyviai rodančius savo rusų (jaunesni - anglų) žinias,  priklausomai nuo amžiaus spjaudančius saulėgrąžas arba skreplius (šita vieta skamba nelabai gražiai, bet pakentėt juk verta), ir įvairiomis pozomis ( gulėjimo, sėdėjimo ir vėmimo) demonstruojančius savo vyriškumą. Na gal šakių su mėšlu kai kurie iš jų ir nepakeltų, bet bobai į snukį (nepamiškim “Jeigu muša - vadinasi myli”) duoti sugebėtų (dauguma… jeigu ką tai pasitelkę pagalbines priemones, kad ir tas šakes tik be mėšlo). Ir skaniau kvepiančių ir pinigų į namus daugiau parnešančių. Trumpiau tariant - rinktis tikrai yra iš ko

(bandymas kar kartą atkurti ištrinta tekstą, pabaigoj gal ir ne visai tiksliai)

Nemyliu nieko nieko.
Ir nemylėsiu niekados.
Pasakė Pukuotukas,
Užlipęs ant tvoros.

O jei ką nors pamilsiu,
Iškart nebemylėsiu.
Užmerksiu akį vieną.
Ir greitai pasislėpsiu.

Nes man Knysliukas sakė,
Kad meilė - negerai.
Tai panašiai kaip gripas,
Sklerozė ir tymai.

O Nulėpausis tarė,
Kad meilei reik aukos.
Dalintis balionėliais,
Medum ir visu kuo.

Medaus, oi, niekam niekam
Neduosiu niekados.
Todėl ir nemylėsiu,
O būsiu ant tvoros.