Čia gyveno Žemaitė

Tiesiog užsinorėjau. Galbūt tai ir yra pabaiga.  Nors už plotą susimokėjus dar pusmečiui tad visko gali būt

(Irgi iš pakankamai senai rašytų. Ko tik “nepribanalinam” šaltais vakarais Šiek tie praredaguota ir “pagardinta” šiandiena)

Norėčiau nulaižyti uogienę nuo Tavo lūpų. Lėtai. Nuo vieno kraščiuko iki kito, šiek tiek grybštelnant dantimis. Saldu. Jaučiamas gvazdikėlių prieskonis. Toks lengvas lengvas lyg užmerkdamas akis blakstienom kliudytum kito skruostą.

Gaila, kad jausmų negalima konservuoti taip kaip uogų, agurkėlių, krapų ar pomidorų. Butų smagu kokį nuobodų vakarą iš stiklainiuko „paskanauti“ laimėtų rungtynių, dovanų gavimo ar senai nematyto, bet širdžiai mielo žmogo sutikimo džiaugsmų uogienių… O tada kai jautiesi apleistas ir nemylimas, pasimėgauti ankstyvų bučinių virpulio drebučiais, marinuota ryto nuotaika, užšaldytu bučiniu į kaktą (aišku prieš tai pašildytu mikrobangėje)…

Arba galėčiau parduoti šiek tiek liūdnesnio likimo žemės gyventojams kokių nors raugintų sėkmingų sandorių, programavimo egzamino devyneto ar kitokių (žmogiškesnių) džiaugsmų (Kosmetikai užsidirbt juk reikia. Vardan gražesnio pasaulio.).

Gaila - negalima.( Nors… Yra daug knygų prirašyta apie tai kaip pasiekti ko nori. Tik pirk ir laikyk lentynoj.).

Bet tikrai ateitų tokia diena kai visus stiklainius išdaužytume, šaldytuvus iškratytume. Ir liktume be nieko. Nes nutinka taip, kad geriau būtum niekada neturėjęs negu turėjęs kada nors (Čia ginčytina. Dabar jau labai.).

Kartais man atrodo, kad ne jaučiu o imituoju emocijas. Dabar reikėtų šypsotis – šypsomės, juoktis – juokiamės, dabar reikia būt piktai ir rūsčiai – pavyko.

Aš

Aš bijau būti už 99 kilometrų, nes žinau, kad pamiršiu. O pamiršus bus viskas gerai. Paprasta. Ir aš išvažiavau už 99 kilometrų. Ir gerai nebuvo.

Mes

Mes svajodavom būti kirpėjom, aktorėm, dainininkėm, mokytojom kai užaugsim. O gal nesvajodavom? Aš neprisimenu. Aš net nežinau ar mes buvom MES.

Tu

Tu visada turėjai tai kas gražiau, geriau ir pan.. Šiandien aš nieko apie tave negirdžiu. Tikriausia tavęs net nebuvo.

Jie

Jiems būdavo linksma. Jie žaisdavo krepšinį, futbolą, aukščiau žemės, slėpynes. Šiandien tikriausia vienas kito ne(at)pažintų ir nepasisveikintų.

Jos

Jos buvo labiau subrendę, patrauklesnės, seksualesnės. Jos nestudijuoja mūsų universitetuose, bet jų mažytės gyvos lėlytės žaviom mirksinčiom akutėm galbūt dirbs tavo vadovaujamoje firmoje aptarnaujančiu personalu.

p.s.1. kokio gero pusmečio rašliava. Kažkaip dabar susimąsčiau apie savo pasikėlimą 

p.s.2. kai nieko neturi ir nesugebi visada yra paint’as

Nesenai vienam socialiniam tinkle užkliuvo mintis “Po mėšlavežio visi vaikai važinėjosi šūdiname vežime - juokėsi, krykštavo, senelis girtas sukapojo močiutę, po to įvedė internetą”. Smagi mintis. Na gerai gal ir nelabai smagi, bet kaip iš atviruko apie kaimo gyvenimą. Gal ir čia šiek tiek perdedu. Tikriausia ne apie kasdieninį gyvenimą čia mintis, nes mėšlo kasdien neveža, interneto neįvedinėja… Na o senelis močiutes irgi tikriausia nesukapoja, na gal truputį pridaužo… profilaktiškai. Bet kaip sako senas geras lietuvių liaudies posakis “Jeigu muša - vadinasi myli”,kuris, spėju, buvo sugalvotas kokio nors tipiško (irgi kaip iš atviruko) prieš kelis amžius (arba keliasdešimt metų) gyvenusio sveiko, augaloto, stipraus vienu žodžiu -TIKRO VYRO. Tokių šiandien irgi yra (netikėtai). Dažniausia juos galima sutikti kur nors pigesniam bare, kaimo parduotuvėj, “taške” ar šiaip patvorį su alaus bambaliu, aktyviai rodančius savo rusų (jaunesni - anglų) žinias,  priklausomai nuo amžiaus spjaudančius saulėgrąžas arba skreplius (šita vieta skamba nelabai gražiai, bet pakentėt juk verta), ir įvairiomis pozomis ( gulėjimo, sėdėjimo ir vėmimo) demonstruojančius savo vyriškumą. Na gal šakių su mėšlu kai kurie iš jų ir nepakeltų, bet bobai į snukį (nepamiškim “Jeigu muša - vadinasi myli”) duoti sugebėtų (dauguma… jeigu ką tai pasitelkę pagalbines priemones, kad ir tas šakes tik be mėšlo). Ir skaniau kvepiančių ir pinigų į namus daugiau parnešančių. Trumpiau tariant - rinktis tikrai yra iš ko

(bandymas kar kartą atkurti ištrinta tekstą, pabaigoj gal ir ne visai tiksliai)

Nemyliu nieko nieko.
Ir nemylėsiu niekados.
Pasakė Pukuotukas,
Užlipęs ant tvoros.

O jei ką nors pamilsiu,
Iškart nebemylėsiu.
Užmerksiu akį vieną.
Ir greitai pasislėpsiu.

Nes man Knysliukas sakė,
Kad meilė - negerai.
Tai panašiai kaip gripas,
Sklerozė ir tymai.

O Nulėpausis tarė,
Kad meilei reik aukos.
Dalintis balionėliais,
Medum ir visu kuo.

Medaus, oi, niekam niekam
Neduosiu niekados.
Todėl ir nemylėsiu,
O būsiu ant tvoros.

Maža margaitė baisiai nori pūstos rooožinės suknelės, arbūzų skonio kramtomos gumos ir cukraus vatos… Ir dar gražaus aplinkinio pasaulio t.y didžiulės smėlio dėžės apjuostos penkių metrų aukščio tvora, kad jokie pikti, negražūs, nenuoširdūs, pagiežingi, negeri, nedraugiški žmonės ten nepatektų. Ir ji niekada neišmoktų būti panaši į juos. O šalia smėlio dežės augtų nedidelis medis ant kurio sakų plaikstytūs pririšti įvairiaspalviai balionai. Ir dar kažko, kas atneštų tą cukraus vatą ir pūstų balionus.
O aš mielai tą mergaitę pasmaugčiau, bo baisiai nesmagu prieš ją.

Vien tik vedama tyros ir begalinės meilės, išlupčiau Tau akis ir nešiočiausi kišenėje… (inlove) Nes be galo mėgstu matyti savo atvaizdą jose.  Ir šiap smagu visada šalia jausti dalelę tavęs. Ryte žadinčiau glostydama skruostą šaltomis rankomis, kad nubustum žvalus ir gerai nusiteikęs. Pusryčiams kepčiau kiaušinienę negailėdma čili pipirų dėl greitesnės medžiagų apykaitos.  Pietums i darbą atneščiau sumuštinių su svogunu arba česnaku idant imutintetas stipresnis būtų. Vakarienei pagaminčiau nekaloringų salotų. O po vakarienės nutrinčiau tavo nugarą  su pemza taip švelniai  švelniai, kad galetum džiaugtis gražia oda. Ir kol tu miegotum, numegsčiau ekologiškus marškinius iš dilgelių, kaip ta sesė iš pasakos  savo broliams, juodvarniais lakstantiems. Jeigu tik leistum vien tik vedamai tyros ir begalinės meilės išlupti Tau akis ir nešiotis kišenėje…

Kažkada bandžiau parašyt a la apsakymą su siaubo elementais, aišku ne itin pavyko, bet kadangi vistiek  nesirašo tai įmesiu

Paprastai

Mažyčiai žingsniukai. Lengvas burzgimas. Žaliuzės ant langų, nors praktiškai nenaudojamos ir nevalomos… Desperatiški bandymai neužmigti. Tada daug stiklo, sunkių durų, lovų ant ratukų ir metalinių kėdžių. Kėdės sustatytos, o gal greičiau išmėtytos bet kaip. Nė vieno stalo. Tik mažyčiai žingsniukai ir lengvas burzgimas. Bandymai eiti ten, iš kur visa tai girdisi. Bet durys sunkios, o atidarius pasirodo, kad nei žingsnių, nei burzgimo už jų nėra. Bandoma bėgti atgal, kliūvama už kėdės, krentama ir tada vėl daug stiklo, sunkių durų, lovų ant ratukų ir metalinių kėdžių…

Viskas kartojasi 2, 3, 48, 100 kartų. Kartais atrodo, kad gal geriau pasėdėtų ir palauktų, kol pabus. Bet nepavyksta. Kažkokia jėga ją verčia bėgti, stumti ir kristi. Atrodytų, lyg nesibaigiantis rekursijos metodas. Ir jeigu yra Dievas, tada jis ne visagalis. Na, bent programuot tai nelabai moka. Nors gali būti ir kitas (labiau realistiškesnis ir atitinkantis „visagališkumo“ teoriją) variantas – jis „šiek tiek“ sadistas.

Po 12val. arba po 4 val. arba po 8 val. arba po 20 val. miego tas pats lengvas burzgimas, nešvarios žaliuzės… Tik mažyčių žingsniukų nebėra. Jų niekada nebuvo.

- Kartais (tada, kai nevykusi rekursija neveikia) sapnuoju, kad iš mažų pirščiukų, plaštakų, inkstų, kasos, pėdučių ir kitų kūno dalių ant lovos su ratukais bandau surinki Ją. Pasitaiko, kad kepenų, plaučių ar dar kažkokių organų, kurių pavadinimų neprisimenu (nors ir žinau kur juos dėti), būna per daug. Bet viską surenku. Jie juk dėvisi. Tik niekaip nepavyksta įdėti širdies. Ir tada Ji pabėga. Juk kiti ir su širdimis pabėga, tai nėra ko stebėtis. Ir aš nesiveju. Nes kas Jai iš manęs tokios, net širdžiai vietos nerandančios… O kai pabundu, atrodo, kad girdžiu tolstančius mažyčius žingsniukus… Kartais mąstau, kad Ji turėjo Būti . Arba Jis turėjo. Bet dabar jau nebesvarbu.

Pabudus yra darbas. Tai ir meditacija, ir ryšiai su pasauliu arba tiesiog visas gyvenimas… Spoksojimas į 17 colių spalvingą dėžutę ir klavišų spaudinėjimas vienintelis geras dalykas. Be to būtų tik sapnai ir mintys apie Ją. Arba Jį.

- Sapnuoju gaisrą. Trumpas sujungimas kažkur šaldytuve ir mažytis žiežirbų lietus ant senų nebemadingų tapetų virstantis liepsnų lenktynėm. Svylančių plaukų, odos ir besilydančios plastmasės kvapas. Pirštai lengvai susmingantys į klavišus. Malonus svaigulys. Galva nusvyranti šalia pirštų. Paskutinę akimirką vyzdžiuose atsispindintis besišypsantis (ne)mano vaikas. Ir šmėstelėjusi trumpa mintis, kad kažkodėl ankščiau sapnuose neskaudėdavo ir kvepėdavo vaistais…

Rytas. Žaliuzės su nuplautom dulkėm. Krūva šiukšlių maišų. Visiška tyla. Sudužęs stiklainis ir šalia iškritęs apsvilęs mėsos kąsnis, panašus į mažytę mažyčio žmogaus širdį, sušluojamas ir įmetamas į vieną iš maišų. Tuščia. Niekas jau šimtus kartų neatidarinėja durų ir nekliūva už kėdžių. Kai kam vis gi programavimo žinių netrūksta.

Ir Sargas užsirūko cigaretę.

Obuoliai ant stalo. Kvepia rudeniu. Šalta arbata puodelyje. Atsiduoda žiema. Gėlėtas užtiesalas ant lovos. Kaip užkluptas vasarą. O kvailas kalendorius rodo pavasarį. Ir neišeina susigaudyt žmogui, sėdinčiam >17val. per parą prie kompiuterio, koks dabar metų laikas…

Pagal mano švenčių kalendorių šiandien yra tarptautinė EmO diena! Taigi su šventėm. Pvz. mes su kolegėm labai ruošėmės(t.y žalojomės)  šiai šventei: su kambarioke nusideginom rankas (man didesnė šventė todėl stipriau nusideginau), o buvus kambariokė, besiruošdama pirštų pjaustymui, kreipėsi į profesionalus, kad sumažintų kraujo kiekį . Tai dabar gali didžiuotis turėdama ranką labai panašią (toje vietoje kur turėtų būti venos) į naromanės. Ai, dar žadėjau daryt savo kaime tūsą su tėvo drūžba (kas nežino - motoriniu pjūklu , tikriausia taip kalbininkai lieptų tą daiktą vadinti) ir lankyt kaimynus, bet gal atsisakysiu šio sumaymo…Pykstu.. Jie tai beveik kiekvieną dieną švenčia, žalojasi ir manęs nekviečia…

O ryt seilių, pinigų švaistymo ir banalybių diena. Ką čia ir bepasakysi. Man mieliau butų kiekvieną(arba kas antra, trečią)  savaitgalį kava į lovą arba iš viso jokios kavos o ne kažkodėl (tiksliau, nes visi(beveik) taip  daro) tik tą dieną.

Na ir pagaliau pirmadienį Vasario 16 - Lietuvos valstybės atkūrimo diena! O  šitą tai švesim! Kaip? Paslaptis, bet galiu išduoti, kad viena iš sudedamųjų dalių bus pirmosios programavimo kursinio ataskaitos darymas…  Kiekvienas atranda savų būdų pasilinksminti

Taigi, nenusileiskit per daug kraujo, neužsprinkit ir šiaip nepatirkit traumų lovose, nepadaugintkit degančio skysčio, bei nepamirškit, kad vasario 16 dieną labiau tinka ne jau nebeskraidantys užsilikę širdučių formos balionai o plevėsuojanti trispalvė. Antradienį gyvensim (arba bandysim gyvent) toliau, kaip ir prieš ilgąjį šventinį  savaitgalį. Todėl geriau nedaryti nieko dėl ko reikėtų gailetis, arba nesigailėti to kas padaryta

Ei, aš beveik “atskaičiau paskaitą” ! :D