Spa 29
Jaučiu šaltį, besiskverbiantį pro odos poras, susigeriantį į kraujagysles ir galiausia tekantį mano limfine sistema. Sąlančios blakstienos ir mėlynuojantys pirštai. Kalenantys dantys ir ledėjanti nutįsusi seilė. Nebejuokinga. Gal jau lipsiu iš šaldytuvo ir eisiu pirkt pūkinės striukės… Sako šalnos jau prasidėjo.
foto nugooglinta
Rgp 26
Ankščiau – mano akyse tavo šypsena. Dabar – mano rėškučiuos tavo kraujas.
Nežadėk, nemeluok, neprisiekinėk meilės. Iki mirties… Nes mirtis čia pat už kampo. Mano rankose, stiklo šukėse, šūvio aide. Laukia. Tikisi. Ištrūksta…
Nežadėk. Nemeluok. Neprisiekinėk. Ji laukia. Ji tikisi. Ji ištrūksta. O tada rėškučiai ir kraujas. Ir šypsena. Mano 
Lie 13
staiga supratome
turį ką apkaltinti
tik nežinia ar to reikia
šaltis iki kaulų smegenų išdegina
pasmerktųjų ženklus
ir nors mūsų nebus mitologijos žodynuose
mūsų vardais neraižys šventyklų sienų
radijas nieko neužsimins apie mūsų egzistavimą
vis tiek
užkasu tavo galvą į smėlį
prieš tai pabučiavus į lūpas
ir gerai įsidėmėdama veido bruožus
kad geresniems laikams
atėjus
žinočiau kur rausti
Lino Ruzgio eilėraštis iš Ugnės Barauskaitės “Dešimt”
Graudžiai romantiška nuotaika. Suverčiam kaltę išreklamuotam PMS’ui, kuris palengvina gyvenimą tiek moterims (geriausias būdas paaiškinti savo nelogiškus veiksmus, isterijas ir apsiėdimus), tiek vyrams (“aš nieko blogo nedariau, jai pms todėl sriūbauja čia be reikalo”). Suvertus kaltę – laukiam geresnių laikų, o baigę universitetą pradedam mokytis ir vėl domėtis tuo be ko kažkada negalėjom.
p.s. eilėraštį aptikau savo PMS’inių bobų forume, kuriame pasislėpus švaistomas laikas. Jei šį kūrinį pavadinčiau mielu, tikriausia likčiau nesuprasta, bet… tikrai miela ir dar visaip kaip.
Foto sugooglinta
Kov 11
Nesenai viena reklama paskatino susimąstyti (taip taip nedažnai tą darau)… Gal visų mano problemų sprendimas tikrai labai paprastas – geras šampūnas plaukams. Juk jis isprendžia santykių krizių, per trumpų sijonų ar klientų nebuvimo problemas… Bent taip sako protingėji dėdžiai iš reklamos…
Nors dar kartą pagalvojus (kad ir koks baisus šis veiksmas būtų, nes su tokiu dideliu apkrovimu nesusidoroja mano smegeninės aušintuvai,veidas įgauna sveiką raudonį, pradeda kaist kakta bei išsimušinėt nervų ląstelės) neturiu aš problemų, apart savo tinginystės ir pinigų alui/vynui trūkumo. Viskas lyg ir normalizavos. Nebeeinu 9 ryto miegot, nes tada paprastai jau būnu pusvalandis kelio troleibusu nuo barako. Darbo valandas praleidžiu ofise. Ten veikiu tai ko antram kurse tikrai maniau, kad nebeteks užsiimt. Vienas mano java dėstytojas tikriausdia nustebtų išgirdęs… Smulkus tas programavimas, bet vistiek… Klasės, paveldėjimai, masyvai, objektai ir panašūs, beveik pamiršti, smagumynai vėl išdygo mano gyvenime. Aišku, baisu buvo, net ir dabar kartais nejaukus rūkas nusileidžia aplink. Bet tipo tobulėjam ir judam į priekį (?). Gal.
Ei, ir už tai man net nemoka ( tikriausia, čia ta priežastis, kodėl alui kartais pritrūksta). O bet tačiau, guodžia mintis, kad cė vė gražiai tokia patirtis atrodys. Vis gi pliusas, kad ne tik “popierinę” praktiką apturėsiu. Ir galėsiu veiną dieną kokiam nors eiliniam darbo pokalbį pareikšt: “Taip, aš turiu patirties *********** ***** ************ (vistiek jei kartais ne informatikas skaitys, tai nelabai ką jam reikš, nei įdomu bus, jei informatikas, tai tikriausia mano pažįstamas ir žino apie ką aš čia.)”.
O moralas tame, kad jeigu manote jog turite basiai daug problemų, prieš ieškodami to stebuklingo šampūno: pamiegokit, pavalgykit, išgerkit skanios kavos/arbatos, padarykite bent dalį darbų, kuriuos reikia ir kurie nepradėjus atrodo baisiai sudėtingi, aplankykit mamą, tėtį ar gerą draugą, apdovanokite save bokalu alaus (ar ko nors kitko su laipsniais arba be). Vis dar turit nesibaigiantį sąrašą problemų?
-Tai kaip gyvena Ingrida?
-Pakankamai išsimiegojusi, šiek tiek išgėrusi, trputį laiminga, laukia šeštadienio, sekmadienio, pirmadienio, antradienio ir visų likusių dienų… Kuo greičiau jos ateis, tuo greičiau, praeis ir išauš kitos. Kaip sakoma: ”Daryk tai ką reikia, kad vėliau galėtum daryti tai ką nori” (sun)
Vas 27
Nebėra. Pasislėpė. Pabėgo. Išnyko. Išgaravo. Išlašėjo. Cinizmas? Ironija? Sarkazmas? “Surūkyk už mane 100 cigarečių, išgerk dešimtis litrų vyno, jauskis prailginęs mano gyvenimą prieš partrenkdamas kitam posūky…”
Aj dar buvo feminizmas: “Visi vyrai kiaulės”, “Už kavą galiu ir pati susimokėt” arba “Tokie vyrai kaip tu ant kelio nesimėto… Jie guli grioviuose”. Dabar aš mėgstu vyrus…
Vyrus:
Mėgstu jų protą, konkretumą, santūrų atvirumą, ryžtingumą, humoro jausmą ir kuklią romantiką…
p.s. Romantika nėra gėlės, saldainiai, meškučiai, eilės po kaštonu ir šampanas pilnoj putų vonioj. Romantika – jausmas, vaizduotė, polėkis, neapibrėžtumas, sušalę pirštų galiukai, šilta šypsena ir kibiras degtinės.
Nuotrauka iš serialo “Mad men”
Sau 19
Paleidau savo mūzas, aplaisčiau brendžiu, padegiau ir paleidau. Negrįžta. Sunku suprast kodėl. Visada taurėj palieku po lašą pigaus vyno ar alaus. Nepadeda…
Vienas mano Džiaugsmas pats užsinėrė kilpą ant kaklo ir nušoko nuo tilto. Gaila. Pasiilgstu.
Antras mano Džiaugsmas guli girtas griovy. Prieičiau, prikelčiau, namo parvesčiau. Bet gedžiu dėl pirmo, todėl užsimerkiu ir nekvėpuoju. Nematau, neužuodžiu – ramu.
Trečias mano Džiaugsmas išėjo. Nepamenu kada, nežinau kur. Anadien pastebėjau raštelį “Grįšiu kai pasiilgsi”. Norėčiau pamatyt, pakalbėt, apkabint, bet… Prisiminimai išdyla, nusidėvi kaip kasdien nešiojami batai. Tikimybė, kad pasiilgsiu nykstamai mažėja.
Su ketvirtu savo Džiaugsmu susipažinau internetu. Gėlių dovanojo, bučinius siuntė, mylėt žadėjo. Buvo baisu. Pabėgau.
Su penktu, šeštu, septintu Džiaugsmais dažnai prasilenkiame. Nors neatpažįstu nes asmeniškai niekas nesupažindino, bet užtenka žinoti, kad jie yra.
Paskutinis Džiaugsmas šmirinėja aplink. Nematomas, nesugaunamas, kvepiantis kava ir saldainiais arba kepsniu ir bulvių koše arba pica ir jalapenu, kartu ištikimai laukia mūzų.
Sau 14
Labai labai..
NEPAŽĮSTAMAI DRAUGEI (Salomėja Nėris)
Tu mane myli? Tu manai,
Kad aš labai, labai kažin kas?
Brangioji mano! - Nežinai,
Kaip aš į nuodėmes palinkus!
Jaunystė švaistėsi žaibais -
Nūnai jau vasara nunoko -
Tu gal stebėsiesi labai,
Kad aš gyvent lig šiol nemoku?
O mane laimė guodė jau
Ir baudė, nubaudė ne sykį -
Gyvenimą juk nuodijau -
Tą našlaitėlį pavainikį.
Su ja prasilenkiu dažnai
Ir kankinuos tada paklaikus -
Brangioji mano! Nežinai,
Kokia iš manęs vėjo vaikas
Nuotrauka iš googlės lobynų.Gru 12
Niekada nepagalvočiau, kad taikomoji matematika gali šitaip pakelt nuotaiką… Po kelių valandų praleistų sprendžiant, galiu teigti, kad buvo visai įdomu. Tikriausia todėl, kad pagaliau supratau, tai ką dariau 
Tik nelabai laiku ta gera nuotaika, kur aš ją naktį susikišiu…
Ta proga keletas žiemiškų eilėraščių. Atrodo šie dar į mokyklinę programą įtraukti… Gražūs, šviesūs ir vaikiškai(?!) tyri. Na aišku ne pagal šiuolaikinių vaikų standartus vertinant.
Henrikas Radauskas - ŽIEMOS PASAKA
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
Antanas Miškinis – ELEGANTIŠKAI SNINGA
Šiandien taip elegantiškai sninga…
Sninga žemėn medžių žiedais…
Panašiai mano meilė dingo…
Su visais ir visais pažadais…
Dar tada, kai pavasaris trankės…
Visom upėm grūdos ledais…
Mirė meilė ant svetimo rankų…
Išvadinta gražiausiais vardais…
Kažin kam sužaliavo parkai…
Korės mėnesis naktį vėlai…
O ta meilė užtroško iš karto…
Kaip auksinė žuvis po stiklais…
Aš prisiminiau pasakos galą…
Iš knygų, skaitytų kadais…
Kaip mergaitė iš baimės pabąlo…
Apsimainiusi aukso žiedais…
O dabar… Elegantiškai sninga…
Sninga parkuos medžių žiedais…
Tik ta meilė netyčia dingo…
Su visais ir visais pažadais…
Antanas Miškinis – ŽIEMOS DAINA
Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, – neįžiūrimais aukščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.
O eilėraštis gimsta – kaip vėjas – iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta – kaip vėjas – į savo namus.
Nuotr. http://fotopastele.blogspot.com/2010/01/ziemos-pasaka-winters-tale.html
Rgp 20
Neatsimenu ar rašiau, kaip mėgstu rudenį… Jeigu nerašiau tai keista, nes rudenį aš mėgstu. Na žinot: šalnos, rūkai, vortinkliai, spalvoti medžių lapai… Aišku yra ir minusų: bulviakasis, mokykla, šlapios kojos. Mokyklos nemėgau. Ir į mokyklos laikus jokiu būdu sugrįžt nenorėčiau. Užtat universitetą mėgstu. Beveik. Čia nereikia kiekvieną dieną pasirodyt ir dešimtukų lengva ranka (beveik) niekas nemėto. Užtat lengviau išmeta iš pačio universiteto. Smagu savotiškai.
Šilčiausias rudens prisiminimas:
Saulėta miesto aikštė. Žvarbus vėjas. Suoliukas. Rudas ilgas paltukas. Šąlančiose rankose kažkokia mokyklinė literatūros knygutė. Knygutėje Šekspyro kūrinių santrumpos… Ir viskas.
Šitą prisimenu kiekvienais metais rudenėjant. Bent šis tas pastovaus.
foto iš nugooglinta